verkti

ver̃kti, -ia, -ė KBII154, KII343, K, Rtr, Š, RŽ, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ; Q613, SD¹70, H, H162, R, R397, MŽ, MŽ534, D.Pošk, N, I, L, ŠT380 1. intr. Kr ašaras lieti, kūkčioti iš susijaudinimo (ppr. iš skausmo, liūdesio, džiaugsmo): Verkiu, ašarauju SD252. Vaikai ver̃kė savo matės J. Kap jy nuslaužė rankelę, aš verkiaũ diena naktis DrskŽ. Toj ver̃kia, ir anas ver̃kia LzŽ. Kai pradeda sopėt, tai verkiù Dv. Šiteip man jo (vaiko) iškada, kad ver̃kia, ašarytės net až kaunieriaus bėga Slk. Vaikas ver̃kia, ašaros kai pupos byra Dkš. Ver̃ks vaikas, ka ašaros par kulnis bėgs Vdk. Verkia sirata, ašaros rieta Mlk. Mažukutė unūkė ver̃kia Asv. Paimk tą vaikelį an rankų, matai gi – verkia Mlk. Aš yr ver̃kus labai (labai verkiau) Dgp. Mano sūnukel, aš tavę verkiù rytas vakaras Dglš. Verkiaũ tai verkiaũ, kad reikėjo išeit iš mamos Pn. Kai aš jau eit namo, tai ji kad ver̃kt, kad ver̃kt Mrj. Kap aš išaugsiu, tai tu [, mama,] neverksì Kls. Mamaitė verks verks, ir mes išalkę verkiame – nuo tetulėlio kaip nėra, taip nėra laiško Žem. Moters verkė nuo saldžių žodžių geradėjo kunigo A1883,267. Ir akių netektai, jei dažnai verktái Vlk. Einu į lauką, veduos vaikelį, ver̃kia vaikelis, verkiù ir ašiai (d.) Adm. Nebegalėjau paeit – never̃kiant ašaros krito Grnk. Ašaras traukia never̃kus Klt. Apžabalu, kai verkiù Aln. Ver̃kia gýva gálva, ašarom Rud. Ver̃kia, net žvaga namai Dglš. Ažsikerta, i ver̃kt negaliu Dglš. Ašaros biro, ė ver̃kt sarmata Švnč. Bobos kruvinomis ašaromis verkia Žem. Siračiūtė kruvinom ašarom ver̃kia Dglš. Dažnai miške lietuvis, ko ver̃kia, nežino A.Baran. Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite ver̃kę! K.Donel. Piemenukas ver̃ks ver̃ks žiūrėdamas į tą pusę, kur tėvas nuvažiavo LKT104(Pd). Atsistoju, verkiù pagu tą plūgą – neina art Kdn. Vokyčiai arklius išvedė, sėda muno vyras ir ver̃ka Krž. Ko čia ver̃kt, karvė tegu ver̃kia, ba jos akys didesnės (iron.) Plv, Krok. Kad ver̃kiam, kad raudam to [pavogto] arklio Ėr. Iš miegų pabudau – rėkia gvoltu, ver̃kia Aps. Regis, kad ver̃kus – akys užraudonavę Švnč. A ver̃ksi, ar never̃ksi, tavo verkimas nėko nepadės Krž. Verkdamos šniurkščio[ja] pri nabašnyko J. Geležinis [žmogus] tik never̃kia [mirusio] Dglš. Klausaus – nučypė, ar ne vaikas ver̃kia Grv. Ver̃kdavau, kad tam vaikui nėra ko valgyt Grz. Kai vaikai geri, iš džiaugsmo verkì Vlk. Nėra tos dienos, kad neverktái LKT383(Lš). Ver̃kia, kiek tiktai jo galva išneša Kls. I te ma[n] būdavo nuobodu mieste, ka ver̃kdavau ver̃kdavau PnmŽ. Jo ašaros už pirmųjų durelių, ką pasakei, ir jis ver̃kia Vlkv. Ko aš neverksiù, aš tavę velinu pardaviau [sako tėvas sūnui] (ps.) Eiš. Vai, Sigute, piemenėle, nei tu verkie, nei raudokie! VoK132. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergele, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Oi, ką aš veiksu jauna never̃kus svetimoje šalelėj? Niem24. Vieni tėvai likę labai gailiai verkė, senatvės sulaukę – vis darbuotis reikia LTR(Ndz). Ašiai taip nèverkiau mažutė būdama, kaip dabar verkiù žmonių apkalbama (d.) Šmn. Dabar linksmybės verksmą verkim ir kupką nuolatos išgerkim RD203. Jei niežti kairę akį, tai verksi, jei dešinę – juoksies LTR(Rdm). Jei varlę užmuši, tai saulė verks, jei rupūžę, tai velnias verks LTR(Nj). Jei pečiui kūrenantis malkos cypia, tai tuose namuose bus nelaimė, reikės verkt LTR(Pmp). Dukteres Jerosolimos, neverkite ant manę, bet pačios ant savę ir ant vaikų jūsų verkite SPII128. Kąg Viešpatis Jėzus verkiančiump moterump bylo DP175. Ir visi, kurie pas ją stovėjo ir ją pažino, verkė dėlei jos BBDan13,33. Giedojom giesmes gedulingas, o neverkėt BtMt11,17. Ir išėjo šalin [Petras, atsižadėjęs Jėzaus], ir verkė graudingai VlnE196. Todėlei aš teip verkiu, ir mano abi aki plūsta (viršuje tek) ašaromis, jog linksmintojas … toli yra nog manęs BBRd1,16. Ko besiaučiate ir (ko) beverkiate? Kūdikis nenumirė, bet miegt Ch¹ Mr5,39. Linksminkiatise su linksminančiaisiais ir verkiat su verkiančiais VlnE157. Kasg nevelytų ant trumpo meto bever̃kiąs, idant paskui to ant amžių juoktųs? DP214. Tada puolė Josefas ant savo tėvo veido ir verkė ant jo, ir bučiavo jį BB1Moz50,1. Jūs verksite ir raudosite, bet svietas džiaugsisi BPII69. Daugesni atėjo paslų iš Galilėjos, tie sudraskė savo drapanas (viršuje rūbus) ir skundėsi verkdami BB1Mak5,14–15. Ka tik vakaras ateis, kaži kas būs beklykąs, beverką̃s LKT117(NmŽ). Ar tę eisi verkdamà, ar tę eisi juokdama – tas pats Pv. O kada, prijojęs pri to dvaro, nusėdo nuo arklio, prašo verkdamas nakvynės DS124(Šmk). Aš nuėjau ten verkdami [i](verkdamas) LD388(Zt). Kap neverksì, ir aš ver̃kčiak Grv. Kad galėčiap, tai verkčiàp Zt. | Kur užejo teriodamas su miečeiviais, ten rūsta ir verkama diena paliko S.Dauk. Verktina diena: kaip gražiai laiko dvylekines mišias Kretingo[je]! Ggr. Jis verktè berods nèverkė, bet didžiai dūsavo OGLIII244. O kogi tu verkùčių, mažyte? Tvr. | prk. Dglš: Viena gyvenu, tai širdis ver̃kia (liūdna) Mrc. Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis Mair. Kaip gegutė užkukuoja, akmenėlis verkia, ašarėlės byra V.Krėv. [Siela] ažu savo nusidėjimus karčiai verkia SPI307. Saulė tad verkė, žemė drebėjo, kada ant kryžiaus Jėzus merdėjo A.Strazd. Rudenį minamas rugys juokiasi, pavasarį verkia Tr. Jūsų tvartas ver̃kia (apgriuvęs, netaisytas) Aln. Žemė su visais pašaliais įmurusi ver̃kia K.Donel. Ver̃kia žemė dabar (stovi nesėta) Plv. Be šeiminyko ver̃kia žemė Gdr. Jo (K.Donelaičio) vaizduojamoji gamta, nei džiaugdamasi pavasariu, … nei verkdama rudens lietuje, … nepraranda savo didingo grožio LKVII199. ^ Verkiaũ kai graban dedamà Klt. Verkia kap palaidojęs pačią LTR(Auk). Verkiau kap savo pirmos pačios netekęs Krok. Verkia kaip vaikas pamesto botago Jnš. Pamatysi, vérksi kai rupūžė kruopose, ka jis pames Sln. Ko verkì kap boba, dantį pametus LKKVII49(Vlk). Kaip antai lapai krinta nuo medžių, taip verkia B192. Verkia kaip su rykštėmis plakt’s B1029. Moma ver̃kia ir ver̃kia, kap lietus lyja Rš. Vaikas kad ver̃kia, kad ver̃kia, kap nuplaktas Prn. Verksi, kad net par apivarus ašaros eis LTR(Jnš). Vai, tu ver̃ksi šunį apsikabinęs Mrj. Verkė, lyg aguonas sėjo Db. Tos pačios akys ir ver̃kia, ir juokias Aln. Kad vaikas neverkia, motinai nerūpi M. Reiks in vandenį žiūrėt ir ver̃kt, privalgius silkės (labai norėsis gerti) Aln. Nėra ko verkt, kol neskauda LTR(Srd). Ko sirata verkt, kad motką turėt LTR(Str). Tėvai verkia, kad vaikas nevalgo, vaikas verkia, kad tėvas valgo LMD(Grz). Jūsų gražūs, o mano – verkti reik žiūrint į gyvolius Žem. Ko aklas ver̃ktų, kad kelią matytų Slv, Nm, Prn. Nedainuok rytą, vakare ver̃ksi Rs. Iš didelių juokų zara verksì Pls. Kas ryte juokias, tas vakare ver̃ks Ktk. Anksti negiedok, ba verksi LTR(Prng). Nedžiaukis radęs, neverk pametęs S.Dauk. Nesdžiauk radęs, never̃k pragaišinęs Dglš. Vienas giema (gieda), kitas ver̃kia Lz. Duonelė tinginio valgoma verkia LTR(Srd). Verkdams kaktos niekad neištaisysi B. Su verkiančiais verk, su juokiančiais juokis, su barančiais nesibark – ir būsi visiems geras: ir verkiantiems, ir juokiantiems, ir barnininkams J.Jabl. Muštas kiekvienas verkia LTR(Vdn). Visų verksì, akių neteksi Rod. Ar verk, ar bliauk – tiek temačys S.Dauk. Akmuo tur verkti N. Graži graži panenkelė – kas pasdairo, tai verkia (svogūnas) LTR. Kai mėlynas, juokiasi, kai pilkas, verkia (dangus) LTR. Keturios pušys į vidurį mušas, o viduryj aniolėlis verkia (lopšys) LMD.

ver̃kiamai adv.: Už tokį darbą reikia Joną ver̃kiamai mušt Žml. verktinaĩ adv., verktinõs: Verkė verktinõs Ds. | refl.: Aš moteriškas, man da greičiau verkiasi Krkn. Kam kalbėt, o man verkiasi Ps. Dabar toks pasaulis sugedęs, never̃kiant ver̃kiasi Rm. Ai tič, neverkis, mano mergyte! Gausi svečią bernytį RD31.

2. intr. tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti (apie akis): Verkianti akis N. Akys buvo sausos, jos neverkė J.Ap. | tr., intr. prk.: Kur jos galvelė, žyd lelijelė, verk rasos grūdelius RD141. Dangus ver̃kia (lyja) Žml. 3. intr., tr. NdŽ, Mlt, Prn, Kč sakyti rečitatyvu raudos žodžius, garbstyti mirusį, raudoti: Kiba ir tvoros ver̃kė, kab jy gražiai ver̃kė to sūnaus DrskŽ. Senoviški žmones dar ver̃kia [per laidotuves] DrskŽ. Kap leidžia per sodžių numirėlį, tada ver̃kia Mrc. Mūs ver̃kia žodžiais namuosna ir kapuosa Drsk. Kap kas tik žodžiais ver̃kia – ašarų mažai kam išleido Dv. Verkiau žodžiais, kap sūnus numirė Dglš. Prieg vyri ver̃kia žodžiais, neatsistuma Azr. Ana po tėvi ver̃kė, žodeliai lipo tep Rod. Būna, kad su lementu momos sūnus ver̃kia. Stov pas rakštį ir ver̃kia žodžiais Dv. Emė verkt [motinos], ir ašaros atsirado Bb. Ver̃kė motka, ka [mirusiai dukteriai] šarvelio nesukrovė Azr. Šen bei ten pradėjo balsu verkti, vaitoti, brangiais gailiais žodeliais velionius minėti A.Vien. Raudės lygiai su gentimis verkė, ašaros į molio ar stiklo kaušelius lašindamos S.Dauk. Saulelė tarė nusilenkdama: – Aš jumiem padėsiu brolelio verktie KrvD158. Ar tu negirdi savo dukrelės ver̃kiant, kap gegutės kukuojant (rd.) LKT386(Rud). Ir jis verkė savo tėvą septynias dienas BB1Moz50,10. Ir visas Izraelas didžiai jį verkė BB1Mak2,70. ║ intr. Graž [i]sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Nuotekulė turi verkt žodžiais DrskŽ. Aš žodžiais verkiaũ eidama už vyro Mrc. Kap ima rėkt ver̃kt – motina ver̃kia, ir duktė ver̃kia, gražu paklausyt Dg. A jau mergaitės susirinkę visos gieda, kad jaunoja ver̃ktų, bogi jai negražu, kad never̃ks – reikia, turi ver̃kt LKT287(Msn). Jauna (nuotaka) ver̃kia; yr tokių, ką ir never̃kia, ir ką ver̃kia LKT399(Rod). Eina darželin ver̃kt, o an rytojaus vestuvės būna Dg. Akmenista širdis būt, kad an šliūbo neverktáu DrskD152. Verkė martelė graudžiais žodeliais LTR(Mrj). Krikštasuolas, verkiamasis kampas, kur jaunuosius svadina, puikiai išrėdytas J. Verkiamóji kertelė (krikštasuolis) Škn. Jei „verkiamoj vietoj“ (užstalėj, krikštasuolėj) katė prausėsi, svečių lauk TŽIII373(Grž). Kur du suolu grinčio[je] sueina už stalo, vadinas krikštasuolis (verkiamàsis kampas) JII239. ^ Kad neverksi čepčiuojama, verksi vyro šukuojama Šln. Jei neverksì tekėdama, tai verksì už kampo tupėdama Srj. 4. intr. Graž su ašaromis, labai gailėti(s) ko; graužtis, sielotis: Verkiù pardavus sa kampą – miestan vargas Onš. Jau never̃kus verkì, matydamas tokius vargus Rmš. Savo vargo verkiù, dauges nieko Pv. Ver̃kia, kad ant vargo važiuoja Pbs. Verksì vaikų i tu, kai išvažiuos Klt. Ver̃kia vaikų, o tiej vaikai bėga i nubėga (išvyksta, palieka tėvus) Azr. O ko aš čia dabar verkù to budinko, jug, ka gyvensam, ir vėl pasitaisysam Vgr. Puodžius, verkdamas arklio, kad pilsiąs su pagaliu par puodus, net visi šukelėm pabirę BM52(Skp). Man sudės vištytės kiaušinių, never̃kite, imkite DrskŽ. Numirsi i po bėdai, ko čia ver̃kt! Dglš. Sako, verkiù, kad man ažudavė tokį darbą Mlk. Palauk, kai darbo nebus – verksì Ndz. Lindo, ka tik už ūkininko [ištekėtų], nu ta paskuo ver̃kė visą amželį Krp. Kap yr, tep yr, nereikia ver̃kt Rud. Verkiam nuo kelio teisaus nuklydę; verkiam karstą sau prisiminę Mair. Ir kaipgi neverkti, kaipgi nestoroties apei visų didžiausį gailesį už griekus? P. Čia jau dūsauja, čia jau verkia privylimų savo MP101. Tokiam verkiančiam savo griekų dėlei tur atleisti griekus BPII54. | prk.: Verkia Lietuva didvyrių: jų neprikelia tėvynė Mair. 5. intr.Žž skųstis, aimanuoti: Tusai man ver̃kia: boba (žmona) bloga Drsk. Verkia vyras: ką aš darysu [mirus žmonai] su vaikų pulku Krš. Ver̃kė in mane, ka neturi kur gyvent Pv. Man priseidė viseipo gyvent, ale ver̃kt negalėjau Dv. Parejęs ver̃ks, kad marškiniai nevelėti DrskŽ. Ji ver̃kia i ver̃kia, ka jai nė[ra] kur rišt [karvę] Jnš. Tura visa ko, tik moka ver̃kti Krš. Ko tu verkì, ar tau bloga, ar neturi? Drsk. Ver̃kia, o daugį turi Onš. Pilna šėpa prikrauta, dar vis ver̃kia! Rmš. ^ Skola niekuomet negrįžta giedodama, o visada verkdama Nč. Kas labai daug turia, tas daug ir verkia Brž. Kas verkia prašydamas, tas verks ir atiduodamas PPr118. 6. intr. su ašaromis, labai prašyti (ko): Merginaitė ver̃kia gert Pls. Aš verkiaũ, kad mane leist verpt Eiš. Kruvinoms ašaroms žmogus atėjęs verkia, prašo Jrb. Tas kareivukas atėjo ir ver̃kia valgyt Graž. Atsikeltum [senoliai] – ne vienas ver̃ktum Dievo mirti atgaliaus Rdn. ║ labai norėti: Visos mergos ver̃kia ženytis DrskŽ. | prk.: Dieną naktį uliavojau, akys miego verkia KlpD107. Žemė ver̃kia lietaus Dbč.

verktinaĩ adv. DŽ¹: Nedidelį daiktą gali ir verktinai išverkti A.Sal.

7. part. praes. Mrj, Slk, Rmš, Pc neatidėliotinam, būtinam reikalui reikšti: Bulbes jau reikia ver̃kiant sodyt Jnš. Jau ver̃kiant reikia pjaut [mišinį], seniai peraugęs Kpč. Lietaus reikia ver̃kiant Srv. Bulves ver̃kiant reik kaupt Snt. Ver̃kiant reikia kartot pūdymas Dbk. Ver̃kiant reikia laistyt [gėles], kad ir nėr kada – išdegs Slk. Arklio verkiant reikia Ll. Ver̃kiant sąmato reikia i pakankčių Mžš. Jau ma[n] šliurių verkiant reik, o vis negali prisiprašyt, kad padarytų Gs. Man akinių ver̃kiant reikia Vrn. Ver̃kiant reiks važiuot Dglš. Man ver̃kiant reikia eit pas bites Jnš. Šiemet ver̃kiant reikės tvartai perdengtie Švnč. Ver̃kiant reikia stogą taisyt Bgt. Grebėstų neturiu, o reikia ver̃kiant Vj. Kad ver̃kiant reik, kap neisi Alk. Pinigų reikia kap ver̃kiant Gdl. Aš tą darbą darau, katris man reikalingas verkiant Lp. Medžio man verkiant reiktų S.Zob. Verkiantỹs reikalas (būtinai reikia) Gs.

ver̃kiamai adv.: Žodyno mums verkiamai reikia rš. verktinaĩ adv.: Sveikatos verktinaĩ reikia Mrj. Kazytė atsiduso, ilgai patylėjo, nors laiko tylėti verktinai nebuvo, kieme ir laukuose darbai šaukėsi J.Balt. Štai, sakysim, pas mus tarpstotėje verktinai reikia žmonių prie kelio darbų rš.

8. intr. Ėr, Ppl, Msn prk. išduoti į verksmą panašų balsą, garsą: Šuo ver̃kia ir ver̃kia (staugia) Mlt. Vilkai ver̃kė Ėr. Gulbė, stovėdama ant padlagės, inbedė snukį (snapą) žemės ir verkia LMD. Pelėda ver̃kia (ūbauja) kai vaikas Rod. Pelėda verktè ver̃kia, bėdavoja – mirs kas nors Upn. Vargonai, tartum gyvi pasidarę, ėmė verkti rš. Už lango lyg kukčiodamas langines klebena ir gūdžiai verkia vėjas L.Dovyd. Ir verkė giria, ir verkė medžiai, klausydami to trimitavimo V.Krėv. Verkia, staugia rudens vėjas S.Nėr. Miškas ūžia, verkia, gaudžia, vėjas žalią medį laužia Mair. Medelių šakos ver̃kia daužomos Rmš. Oi ošia ver̃kia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo DrskD197. Kai kūle suduodu, tai kirvis net ver̃kdamas lenda (skaldant malkas) Ob. Muzikantas rėžė, kad net skripka verkė – visi šoko, net ir Jurgis bandė Vrp1890,117. Verks munęs varpai, verks [v]argoneliai, verks ir sena matušė StnD28. Gegužėle, ko tu verki, duonos, druskos tu neperki (d.) Nmč. Kad smuikas verktų, reikia lanksčių pirštų, tokių kaip tavo J.Gruš. ^ Girioj augęs, ant rankų verk (smuikas) B. Girio[je] kirstas, mieste pirktas, ant rankelių verkė Sch64. Kas be ašarų verkia? Ad. Girioj gimė, girioj augo, namo parėjo, verkt pradėjo LTR(Vb). Krūme gysla pakabyta, graudžiai verkia, ašaros nebyra LTR(Nm). Kap guli, tai tyli, kap ant rankų, tai verkia Vrnv. Kap gul’, tep čiūr’, kap paimi rankos, tai ver̃kia LzŽ. 9. intr. praleisti drėgmę, rasoti, sunktis: Prastas čia namas: sienos ver̃kia Mrj. Nuo šlapių malkų kaminas ver̃kia Klvr. Viena [krosnies] pusė nieko, antra – ver̃kia, ba molis drėgnas Dg. Puodžiukas ver̃kia – kažno ar pro nitą? Sdk. Lašiniai ver̃kia prieš lietų Snt, Pš.

◊ krokodìlo ãšaromis ver̃kti; J.Avyž kng. veidmainingai rodyti gailestį.

nórs (×koc Tr) ver̃k

1. darosi apmaudu, pikta: Šiandie darbas nesiseka, nór ver̃k Vlkv. Tų darbų milijonai: nebemožna apsidirbt, koc tu ver̃k Mžš. Reikia lietaus, nór ver̃k Rod. Nór ver̃k, ė duo[k] (apie duokles karo metais) Ck. Nesvalgo, koc verk Tr.

2. darosi malonu, gera: Ir buvo taip gražu, taip iškilminga buvo. Nors imk ir verk rš.

širdìs ver̃kia liūdna: Širdìs ver̃kia tokiam gyvenime Rdm. Negaliu – širdìs ver̃kia Bgt.

ver̃k dainúok jokiu būdu: Ver̃k dainúok – neišvarysi avių iš miško Šd.

\ verkti; apverkti; paapverkti; atverkti; daverkti; įverkti; išverkti; nuverkti; paverkti; parverkti; perverkti; praverkti; priverkti; papriverkti; razsiverkti; suverkti; užverkti